Tie, kas yra bent kartą skridę lėktuvu, ko gero šiam sėkmingai nutūpus yra girdėję kitų keleivių plojimus. Kartais tai apsiriboja tik keletos keleivių plojimais, o kartais tampa daugiau nei pusės lėktuvo sinchronišku delnų pliaukšėjimo koncertu. Anot įvairių tyrimų, šis reiškinys ypač įsišaknijęs tarp vidurio ir rytų Europos keliautojų.
Plojantys keleiviai įprastai tai daro norėdami iškreikšti padėką pilotams už sklandžią kėlionę, o ypač – už lėktuvo nutupdymą. Tačiau kaip patys pilotai į tai reaguoja?
Pilotai plojimų negirdi
Pasirodo, kad pilotai plojimų lėktuvui nusileidus nė negirdi, kad ir kokie intensyvūs jie būtų. Visų pirma, pilotų kabina yra už neperšaunamų durų, beveik pilnai izoliuojančių garsą, sklindantį iš lainerio vidaus. Visų antra, tūpimo metu jie būna su ausinėmis, per kurias nuolat bendrauja tarpusavyje ir palaiko ryšį su oro uosto dispečeriais. Nutūpus lėktuvui pilotai taip pat neturi laiko atsipalaiduoti ir per ausines bendrauja su oro uosto bokštu iki pat tol, kol nuvaro lėktuvą iki paskirto taško ir jį priparkuoja.
Taigi, kad ir kaip norėtume tikėti, kad pilotai girdi mūsų plojimus, iš esmės tai darome tik dėl savęs, nes pilotai jų tiesiog negirdi.
Ar visada plojimai būna tada, kada jų reikia?
Kitas dalykas, kurį pabrėžia aviacijos eksperatai, yra tai, kad žmonės įprastai gausiau ploja tuomet, kai nusileidimas būna minkštas – t.y. ratai palengva paliečia žemę ir važiuoklė minkštai sugeria lainerio ratų padėjimą ant asfalto. Visgi didesnį darbą pilotas dažnai padaro tupdydamas lėktuvą kietai, ypač esant stipriam vėjui ar šlapiai tako dangai. Tokiu atveju pilotas tiesiog negali tūpdyti lėktuvo švelniai, nes kietas tūpimas duoda momentinį padangų sukibimą su danga ir užtikrina maksimalų stabdymo efektyvumą. Visgi, už tokį lėktuvo nutupdymą pilotai neretai sulaukia ne plojimų, o netgi keiksmų.
Kaip atsidėkoti pilotams?
Dauugma pilotų sutinka, kad vietoje plojimų jiems kur kas maloniau iš išlipančių keleivių prasilenkiant išgirstą paprasčiausią „ačiū“.
